Naujienos

Naujiena!

Kūčiukai Jūsų Kalėdiniam stalui!

      Kūčiukai, prėskučiai arba šližikai – tradicinis lietuvių Kūčių vakarienės patiekalas. Tai nedideli, truputį saldūs kepti mielinės tešlos gabalėliai su aguonomis. Gali būti valgomi sausi, tačiau dažniausiai patiekiami mirkyti aguonpienyje.

        Kūčiukai turi seną, nuo pagonybės laikų išlikusią simbolinę reikšmę: senovėje žiemos saulėgrįžos metu protėviams buvo aukojamas duonos kepalas. Vėliau panašumo magijos principu tas duonos aukojimas pakeistas simboliniu kūčiukų valgymu.(šaltinis)

 

Paragaukite ,,Gardėsių namuose", pagal tradicinį senlių receptą, iškeptų kūčiukų!

Naujiena!
Konditerijos meistrų pamokėlės Jums!

      Nuo šiol, apsilankę mūsų kepyklėlėje, kiekvieną šeštadienį 10-12h., galėsite sudalyvauti garsiausių Lietuvos konditerijos meistrų rengiamose pamokėlėse. 

     Čia Jūs galėsite išmokti pasigaminti įvairius papuošimus tortams, keksiukams ir kitiems kepiniams. Sužinosite daug naudingos informacijos bei receptų. Išgirsite naudingų patarimų.

      Konditeriai dalinsis savo patiritimi bei gera nuotaika!

 Laukiame Jūsų!

Naujiena!

Paragaukite marcipanais pagardintų sausainių bei keksiukų! 

       Marcipanas – tai konditerijos gaminys, ruošiamas iš cukraus ar medaus ir migdolų masės, kartais dar dedama migdolų aliejaus ir ekstrakto. Tiksli šio saldumyno kilmė nėra žinoma, tačiau yra įvairių teorijų.

         Manoma, kad marcipanai pradėti gaminti Persijoje (dabartiniame Irane) ir vėliau į Europą atvežti turkų. Kita vertus, vengrai ir italai taip pat yra įsitikinę, kad konditerinis išradimas priklauso jiems. Marcipanas yra netgi Vokietijos nacionalinis patiekalas. Pasaulyje ypač žinomi Liubeko ir Kionigsbergo marcipanai.

       Šie gardumynai taip pat kildinami iš Ispanijos miesto Toledo ir Italijos Sicilijos regiono. Apie 1150 metus, karaliaus Alfonso VII laikais, Ispanijoje buvo gaminami labai panašūs saldumynai, vadinami „Postre Regio“. Sicilijoje, 1193 metais buvo gaminami saldumynai vadinami „marzapane“ (išvertus iš italų kalbos: kovo mėnesio duona).

     Visoje Pietų Europoje tais laikais labai didelę įtaką turėjo arabai, kurie tikriausiai ir išmokė vietinius gyventojus šio deserto gamybos paslapčių.

        Marcipaninės masės galima įsigyti prekybos vietose, tačiau jos nesunku pasigaminti ir patiems namuose. Ji naudojama įvairių pyragų, saldainių ir kitų desertų sudėtyje, taip pat konditerinių gaminių puošyboje.(šaltinis)

 

Apsilankykite mūsų kepyklėlėje ir atraskite naujus skonius!

Naujiena!

          Šv. Kalėdų belaukiant!

      Iki gražiausios metų šventės - Kalėdų, belieka vos keletas savaičių, tad daugelis iš mūsų, pamažu įsitraukia į jaukų pasiruošimo šioms šventėm verpetą. Švenčių laukimas - tai nuostabus metas, suartinantis mus su artimaisiais, kuomet, visi kartu puošiame namus, renkame dovanėles, dalinamės gerumu ir šiluma.

      Daugelio virtuves, šventiniu laikotarpiu užpildo gardūs, jaukius prisiminimus apie vaikystę sukeliantys, kepamų imbierinių sausainių ar meduolių kvapai.

     Imbieriniai meduoliukai - turbūt pats  populiariausias kepinys Europoje. Žaismingos figūrėlės (žmogeliai, eglutės, širdelės ir kt.) dažnai ne tik valgomos, bet ir puošia namus ar dovanojamos draugams. Jei iš meduolių norėsite sulipdyti namelį, pirmiausia teks apsišarvuoti kantrybe, tačiau pabandyti tikrai verta!

      Ne išimtis ir mūsų kepyklėlė! Šventiniu laikotarpiu, mūsų lentynose, rasite nuostabių meduolinių namelių, kvapnių imbierinių sausainių bei daug kitų ypatingų šventinių pasiūlymų.

      Tikimės, kad Kalėdų laukimas drauge, bus dar jaukesnis!

Apie tradicinius Kalėdinius kepinius

    Tortai, pyragai, sausainiai, meduoliai ir kiti kepiniai visuomet buvo šventės atributas. Nuo seniausių laikų buvo įprasta svečius vaišinti pyragais. Ši tradicija gyvavo jau senovės Egipte bei Antikinėje Graikijoje. Graikijoje ypač buvo vertinami medumi pasaldinti kepiniai. Puikiai įvairiausius pyragus, „bobas“ kepdavo Romos imperijos meistrai. Bėgant šimtmečiams, tobulėjo ir keitėsi pyragų bei kitų saldumynų kepimo tradicijos, atsirado naujų receptų. Vienuolynuose, rūmuose ir pasiturinčių miestiečių virtuvėse nuolat buvo tobulinami skanėstų receptai, kad kiekvieną šventę galima būtų pasitikti su kokiu nors nepaprastu kepiniu.

     Taip XVI a. pasaulis pirmą kartą išgirdo apie biskvitinę tešlą, dabar tapusią būtina šventinių kepinių dalimi. Be biskvito dabar beveik neįsivaizduojame torto, pyragaičių bei kitų šventinių skanėstų. Nepaisant konditerijos meno klestėjimo, tortai, kremai bei saldainiai net iki XIX a. buvo prabangos prekės. Daugelis žmonių apie saldumynus galėjo tik pasvajoti. Net didikų namuose tokie gaminiai pasirodydavo tik per šventes.

        Kalėdinių kepinių tradicijos

  Dabar nuo Kalėdų neatsiejamas meduolis priskirtinas prie seniausių žmonijos kepinių. Į juos visada buvo dedama daug prieskonių. Meduoliai su įvairiausiais piešiniais ilgus šimtmečius buvo pati mėgstamiausia dovana Kalėdų proga. Skirtingų vietų meduoliai turėjo skonio savitumų, kuriais ir garsėjo. Vakarų Europoje patys žinomiausi buvo vokiečių „Niurnbergo meduoliai“, lenkų „Torunės meduoliai“, anglų „Škotijos avižiniai meduoliai“. Niurnberge ir dabar yra didžiausios ir garsiausios kepyklos, kurių specializacija — kepti meduolius. Visame pasaulyje mėgstamos meduolių rūšys, žinomos dar nuo viduramžių, pelnė Niurnbergui „meduolių miesto“ vardą. Niurnbergo meduoliai daugeliui Vokietijos šeimų šiandien yra toks pats Kalėdų atributas, kaip ir eglutė — be jų Kalėdos tiesiog netikros!

        Grožio ir skonio vienovė

  Dar mūsų protėviai suprato, kad šventinis maistas turi būti ir skanus, ir gražus. Turbūt todėl dar pagonybės laikais atsirado figūriniai kepiniai, vaizduojantys gėles bei įvairius gyvūnus. Taip norėta pamaloninti dievus. Taigi kai kurios ir dabar mums žinomos kepinių formos yra kilusios ir pagonybės ir ankstyvosios krikščionybės laikų. Pavyzdžiui, pagonybės laikais atsiradęs cukrinis riestainis, šiandien Vokietijoje yra pagrindinė Naujųjų metų ryto stalo puošmena. Olandijoje kepami apvalūs kriauklės formos anyžiniai sausainiai, kažkada buvo skirti aukoti dievams, o dabar irgi tapo Kalėdų dalimi. Jau XIX a. jie dažnai kabėdavo ant Kalėdų eglučių. Ši tradicija gyva iki šiol.

Nuo seno Lietuvoje paplitę įvairių formų (žirgelių, širdelių, angelų) meduoliai ir dabar puošia išradingesnių šeimininkių kalėdines eglutes. Jie suteikia daug džiaugsmo ir suaugusiems, ir vaikams. Juk tai ir puošmena, ir žaislas, ir skanėstas!

                             

        Trijų tešlų karalystė

  Prieš Kalėdas mūsų virtuvę dažniausiai okupuoja trys pagrindinės tešlos: trapi, meduolinė ir biskvitinė! Žinoma, tai nereiškia, kad nekepame kitokių kepinių: mielinio aguonų pyrago ar sluoksniuotos tešlos pyragėlių su grybais... Ir vis dėlto žiemos karalienės — tai šios trys „didenybės“!

  Kalėdiniai sausainiai ir kai kurie pyragai kepami iš kietos arba minkštos trapios tešlos. Trapi tešla ruošiama vėsioje, maždaug 15-17ºC temperatūros patalpoje. Trapumą šiai tešlai suteikia riebalai. Kuo jų daugiau, tuo kepinys trapesnis. Tam, kad trapios tešlos gaminiai būtų patvaresni, naudojami kiaušiniai. Trapiausia tešla būna su virtų kiaušinių tryniais. Ši tešla turi daugybę rūšių ir porūšių. Ji gali būti kieta ir minkšta. Kieta trapi tešla yra kočiojama, o minkšta – supilama į formą ir kepama. Gaminant trapią tešlą produktai yra sumaišomi, užminkoma tešla, ji atšaldoma, formuojami ir kepami gaminiai. Maišant tam tikros rūšies trapią tešlą dalį miltų galima keisti krakmolu, maltais riešutais, kokosų drožlėmis ir pan. Trapiai tešlai svarbu persijoti miltus, kad tešla būtų puresnė ir trapesnė. Išminkytą trapią tešlą būtina atšaldyti ir tik po to kočioti norimo storio lakštais ant miltais pabarstytos lentos. Suformuotus gaminius patariama subadyti, kad jie nesideformuotų, ir kepti 200-220ºC temperatūroje apie 10-15 min. Iškepusius gaminius iš formų reikia išimti dar karštus, nes atvėsę jie prilimpa prie skardos.

  Kalėdinius meduolius kepsime iš meduolinės tešlos. Meduolių tešlos specifiką sudaro tai, kad į jos sudėtį įeina medus ir daug įvairių prieskonių. Meduoliai gaminami su natūraliu ir dirbtiniu medumi. Dabar, kai natūralus medus yra gan brangus, rekomenduojama naudoti dirbtinį medų. Meduolio skoniui pagerinti visiškai pakanka dalelę dirbtinio medaus pakeisti natūraliu. Specifinį skonį meduoliams suteikia sumalti prieskonių mišiniai. Jie gali būti labai įvairūs ir dažniausiai nurodomi receptuose. Parduotuvėse galima nusipirkti ir specialiai paruoštų prieskonių mišinių meduoliams. Į meduolius dedamo ir kitų priedų: riešutų, razinų, įvairių džiovintų vaisių. Meduolių tešla, kaip ir trapi, gali būti kieta ir minkšta. Pirmą kartą meduolius kepančios šeimininkės turėtų žinoti, kad kieta meduolinė tešla iškepusi būna kieta. Vėliau meduoliai minkštėja, pertepti pyragai sugeria drėgmę ir tarsi išsipučia. Meduoliai visada skanesni šiek tiek pagulėję, tad juos rekomenduojama kepti nelaukiant švenčių.
                                

   Biskvitinė tešla bene pati „šventiškiausia“, nes biskvitas — tai pagrindas ne tik tortams, bet ir įvairiems pyragaičiams, vyniotiniams bei kitiems proginiams kepiniams. Biskvitiniai gaminiai purūs, elastingi, lengvi, tiesiog tirpstantys burnoje. Biskvitai gali būti paprasti, šokoladiniai, kakaviniai, su aguonomis, citrinomis ir t.t. Torto kokybė ir skonis didžia dalimi priklauso nuo sėkmingai iškepto biskvito. Kepant biskvitus kiaušinių baltymus būtina atskirti nuo trynių ir gerai atšaldyti. Be to, gero biskvito taisyklė moko netingėti maišyti! Trynius kuo ilgiau sukti su cukrumi, kol jis visai ištirps, o masės tūris padidės 2-3 kartus, baltymus plakti, kol jų tūris padidės 5-7 kartus. Ir toliau beriant miltus ar kitus priedus maišyti, maišyti ir dar kartą maišyti... Kad biskvitas pasisektų, dar labai svarbu kepant jo nejudinti ir netrankyti, nes nuo to jis gali neiškilti. Todėl pirmąsias 10-15 min. orkaitės durelių negalima net atidarinėti!