Įdomybės

Imbierinių sausainių dekoravimo diena

Ar žinojote, kad gruodžio 13-oji yra Pasaulinė imbierinių sausainių dekoravimo diena? Šiaip ar taip, šis kalendoriaus lapelis mums sufleruoja, kad jau pats metas ruoštis didžiausioms metų šventėms. Be to, šiemet mums pasisekė – gruodžio 13-oji – šeštadienis, kai kiekviena šeimininkė gali sau leisti ilgiau pasisukioti virtuvėje ir savo kulinariniais gabumais nudžiuginti šeimos narius ar draugus. Tad raitojam rankoves ir pripildome namus Kalėdomis alsuojančio nuostabaus imbierinių sausainių kvapo!

Imbierinius sausainius į Europą 992 m. atvežė armėnų vienuolis, apsigyvenęs Prancūzijoje. Jis prancūzus krikščionis ir išmokė kepti šiuos sausainius. Gerokai vėliau, jau XIII a., emigrantai vokiečiai sausainių receptus atvežė į Švediją, šių sausainių paslaptis nukeliavo į Angliją, ten buvo tikima jų gydomuoju poveikiu. Itin plačiai šie sausainiai išplito XVIII a. ir Vakarų šalyse tapo neatsiejami nuo didžiausių metų švenčių, jie vis populiaresni tampa ir Lietuvoje.

Tautiečių gomuriui iš pradžių buvęs netikėtas ir net keistokas jų skonis tapo pažįstamas. Nors imbieriniai sausainiai priklausomai nuo šalies tradicijų skiriasi, esminiai dalykai nesikeičia: jie neįsivaizduojami be imbierų, medaus ir gausybės prieskonių.

Anglijoje imbieriniai sausainiai dažniau primena meduolį ar biskvitinį sausainį, kuriame stipriai juntamas imbierų skonis. Jei kepamas sausainis, dažniausiai jam suteikiama žmogeliuko forma.

Prancūzijoje šis kalėdinis kepinys – pyragas, tačiau jis yra sausesnis, palyginti su įprastais, jam pasaldinti naudojamas ne sirupas, o medus. Be to, įdomu, kad originalaus prancūzų kepinio recepte nėra imbiero.

Nyderlanduose ir Belgijoje kepamas imbierinis minkštas ir trapus meduolis, kuris paprastai valgomas per pusryčius ar dieną, raikomas riekėmis, ant jų dažnai tepama sviesto.

Šveicarijoje paprastai kepamas maždaug dviejų centimetrų storio imbierinis pyragas su marcipanų įdaru.

Bulgarijoje kepami delno dydžio apskriti imbieriniai sausainiai, padengti plonu šokolado sluoksniu.

Tokius pat kalėdinius sausainius, kokius įprasta kepti Lietuvoje, kepa norvegai, švedai, danai, islandai, suomiai, latviai ir estai. Jie yra labai ploni ir trapūs, galbūt šiek tiek storesni kepami tik Švedijoje ir Norvegijoje, nes čia jie naudojami kaip dekoracija langams papuošti. Paprastai tokie sausainiai puošiami glazūra, įvairiais pabarstukais ir smulkiais saldainiais.

(šaltinis)

Apie spurgas

Spurgos (anglų k. doughnuts arba donuts) – visame pasaulyje populiarus desertas. Neretai galima susidurti su klaidinga nuomone, kad jos yra tradicinis amerikiečių skanėstas. Pasirodo, spurgų kilmės vieta nuo Jungtinių Valstijų itin stipriai nutolusi. Sakoma, kad šiandienių šių skanėstų pirmtakai Artimųjų Rytų virtuvėje atsirado dar tada, kai apie Amerikos žemyną dar niekas nė negirdėjo. Spurgos buvo verdamos senovės Romoje ir Graikijoje, o viduramžiais panašius kepinius gamino ir arabai: įkaitintame aliejuje jie virdavo nesaldžios tešlos gabalėlius, paskui mirkydavo juos saldžiame sirupe. Maždaug 1400 m. spurgos paplito Šiaurės Europoje: Anglijoje, Vokietijoje, Olandijoje. Tik dar vėliau su piligrimais ir naujakuriais iš Olandijos spurgų receptas pasiekė Amerikos žemyną...

Tačiau kiekviena šalis turi savąjį spurgų variantą, išsiskiriantį ypatingomis formomis. Pasidomėkime, kokios jos.

P. S. Teisingumo dėlei reikėtų pridurti, kad kai kurios „spurgytės“ – tai tradiciniai tam tikros šalies skanėstai, kurie su klasikinėmis spurgomis turi tik vieną bendrą sąsają – visi jie kepami aliejuje.

► Zeppole (Italija)

Šios itališkos spurgytės dažniausiai kepamos ir skanaujamos kovo 19 dieną, kai Italijoje švenčiama Festa di San Giuseppe šventė. Tą dieną jomis prekiaujama gatvėje, spurgos dovanojamos draugams ir artimiesiems. Išskirtinis zeppole savitumas – spurgytės yra apvalios tuščiavidurės formos (primena apvalų žiedo formos riestainį) ir puošiamos saldžiu džemu ar kremu. Pastarasis gali būti gaminamas iš pieno ir kiaušinių, rikotos ir šokolado gabalėlių, sviesto ir medaus, taip pat pagardintas džiovintais vaisiais bei kitais skanėstais. Itališkos spurgos būna ir pikantiško skonio, pavyzdžiui, įdarytos ančiuviais.

► Jalebi (Indija)

Šis tradicinis skanėstas garsus ne tik Indijoje, bet ir Pakistane, Šri Lankoje, Bangladeše, Nepale… Labiausiai akį traukia šių netradicinių spurgų forma ir spalva. Jalebi gaminamos iš kvietinių miltų, kepamos aliejuje, patiekamos tiek šiltos, tiek šaltos su saldžiu sirupu. Beje, ypatingą spalvą suteikia šafranas. Saldus sirupas, su kuriuo patiekamas skanėstas, gardinamas citrinos ar žaliosios citrinos sultimis bei rožių vandeniu. Spurgos skanaujamos švenčių metu, o štai Pakistane tikima, kad jos net pašalina galvos skausmą!

► Oliebollen (Olandija)

Išskirtinės tradicinių olandų ir belgų spurgų formos atsiranda todėl, kad tešla į gruzdintuvę pilama naudojantis specialiu gilesniu šaukštu. Dažniausiai šios spurgos kepamos ir skanaujamos Naujųjų metų išvakarėse. Tešla gaminama iš miltų, kiaušinių, mielių, šiek tiek druskos, pieno, kepimo miltelių, pridedama ir razinų, juodųjų serbentų, citrusinių vaisių žievelių, cukatų. Šios spurgos valgomos apibarstytos milteliniu cukrumi.

► Paczki (Lenkija)

Lenkiškos spurgos išsiskiria tuo, kad gaminamos apvalios, kiek suplotos formos ir, svarbiausia, su įdaru. Puošiamos milteliniu cukrumi, apelsinų žievelėmis, o į tešlą, kad nesugertų didžiulio riebalų kiekio, įpilama šiek tiek alkoholio. Tešla gaminama iš kiaušinių, riebalų, cukraus, kartais pieno, o įdarai – fantazijos vaisius: džemas, kremas, uogos, varškė, obuoliai, avietės, braškės... Itin skanu aplietos glazūra, šokoladu. Lenkiškos spurgytės taip pat labai vertinamos  dėl savo lengvumo, minkštumo ir, be abejo, skonio. 

► Rosettes (Švedija)

Šioje Skandinavijos šalyje populiarios rosettes labiau primena sausainiukus ar žagarėlius nei tradicines spurgas. Itin gražios formos skanėstai tikrai verti puikuotis ant stalo! Dažniausiai per gražiausias metų žiemos šventes gaminamos rosettes kepamos pasitelkus specialias formeles, kurios įkaitinamos aliejuje, tuomet merkiamos į tešlą ir vėl į aliejų. Šie gardėsiai kepami ir kitose šalyse: Turkijoje, Malaizijoje, Suomijoje, Irane, o patiekami apibarstyti milteliniu cukrumi ir cinamonu. Rosettes tešla ruošiama iš kiaušinių, cukraus, miltų, pieno, cinamono ir vanilinio cukraus.

► Schneeball (Vokietija)

Išvertus vokiškų spurgyčių pavadinimą į lietuvių kalbą, turėsime žiemišką pavadinimą – „sniego gniūžtė“. Daugiau kaip 300 metų kepami skanėstai puošiami milteliniu cukrumi, šokoladu, riešutais, o kartais net įdaromi dieviško skonio marcipanais. Sniego gniūžtes primenančios spurgos kepamos iš miltų, kiaušinių, cukraus, sviesto, grietinėlės, o štai slaptu ingredientu tampa nuodėmingas gėrimas – slyvų degtinė. Ypatingu būdu suformuojamos schneeball kepamos įkaitintame aliejuje, kol įgauna aukso spalvą ir dar karštos apibarstomos milteliniu cukrumi.

► Loukoumades (Graikija, Turkija)

Šie skanėstai masina akis, nes patiekami aplieti medumi su cinamonu arba saldžiu sirupu, taip pat kartais apibarstomi sezamų sėklomis ar žiupsneliu miltelinio cukraus. Panašios spurgytės kepamos ir Viduržemio jūros šalyse, Pietų Azijoje, Italijoje, Indijoje, Pakistane ir kt. Tešla ruošiama iš miltų, mielių, cukraus, kai kur dedama medaus, sviesto, cinamono, pilamas netgi šlakelis brendžio. Trumpai tariant, receptų variacijų galima aptikti ne vieną ir ne dvi.

► Bunuelos (Lotynų Amerika)

Įdomu, kad bunuelos ruošiamos tiek apvalios, tiek plokščios formos (primenančios tortilijas), o kepamos ne tik Meksikoje, bet ir Argentinoje, Kolumbijoje, Bolivijoje, Kuboje, Gvatemaloje, Puerto Rike, Peru ir daugybėje kitų šalių. Ypatingas spurgų mielinės tešlos pagardas – anyžiai, suteikiantys išskirtinio skonio. Daugiausia per šventes skrudinamas skanėstas Kolumbijoje gardinamas varške, sūriu, Kuboje – anyžių karamele, kitose šalyse – kumpiu, įvairiais prieskoniais, sirupu, paruoštu iš gvajavos, rudojo cukraus ir cinamono. Vis dėlto dažniausiai bunuelos apibarstomos milteliniu cukrumi ir patiekamos su saldžiu padažu.

(šaltinis)